10. Religijotyra – socialinio ugdymo dalis
10.1. Paskirtis
 
10.1.1. Įvairios religijotyros atšakos priskiriamos humanitariniams arba socialiniams mokslams, o kaip bendrojo lavinimo mokyklų aukštesniųjų klasių mokiniams skirtas dalykas religijotyra yra socialinio ugdymo dalis.
10.1.2. Šiuo religijotyros kursu siekiama ne vien suteikti enciklopedinio pobūdžio žinių apie pasaulio religijas, bet pirmiausia sudaroma galimybė mokiniams susipažinti su Lietuvos religinių bendrijų dvasinėmis vertybėmis ir bendruomeninio gyvenimo patirtimi. Savo šalies dvasinio paveldo pažinimas turėtų paskatinti mokinių pozityvų, kritinį mąstymą, atsakingą toleranciją ir brandinti tautinę savimonę. Kartu skatinamas intelektualus, pilietiškas, atviras kitokiems mokinių požiūris į kitų Europos Sąjungos ir pasaulio religijų išpažinėjus, jų pažiūras, dvasines ir kultūros vertybes.
10.1.3. Dalyko metodologija grindžiama religijos sociologijos ir fenomenologijos įžvalgomis. Mokiniai ypač skatinami įsitraukti į savo gyvenamosios vietovės dvasinio paveldo tyrinėjimus, apimančius moralinių, socialinių ir politinių idėjų, menų, visuomeninės veiklos ir materialinės kultūros aspektus. Nors šių tyrinėjimų pagrindinis objektas yra Lietuvoje veikiančių religinių bendruomenių gyvenimo ypatumai, netikslinga susiaurinti dalyko pavadinimą iki „Religijos Lietuvoje“ ar panašaus, nes ši religijotyros programa apima svarbias religijotyros įvado temas ir viso kurso eigoje skatina jas prisiminti. Be to, programa remiasi ne tik Lietuvos, bet ir archainių kultūrų, žymių pasaulio religijų istorijos ir naujausios raidos kontekstu.
10.1.4. Religijų istorijos studijose paprastai remiamasi chronologijos principu, nėra visuotinai priimtos religijų klasifikavimo sistemos. Šioje programoje turinio apimtyje nurodytos temos išdėstytos remiantis iš dalies Lietuvos istorijos raida. Atsižvelgiama į tai, kad ortodoksinė krikščionybė lietuvių žemes pasiekė ne vėliau nei vakarietiškoji (pavyzdžiui, kunigaikščio Algirdo dvariškiai buvo stačiatikiai), o ir prielaidos krikštui pirmiau buvo kuriamos remiantis bizantiškąja tradicija. Šiuo metu ortodoksinė krikščionybė yra išlaikiusi daug senojo religingumo bruožų, todėl mokiniams pirmiau siūloma susipažinti su Rytų, o paskui su Vakarų krikščionybe. Judaizmo, karaizmo ir islamo išpažinėjai buvo žinomi Lietuvos žemėse taip pat labai seniai, krikščionybei dar neįsitvirtinus, be to, šios religijos yra itin susijusios. Todėl tokia temų seka yra logiška, nepaisant to, kad islamo religija jaunesnė už krikščionybę.
10.1.5. Jokia religija ar įsitikinimai neturėtų būti iškeliami aukščiau kitų religijų ar įsitikinimų, nei pažeisti visuotinai priimtų žmogaus teisių ir laisvių. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymu ir sąžinės laisvę garantuojančių tarptautinių konvencijų nuostatomis, jokia religija neturėtų būti ignoruojama, stumiama iš viešojo gyvenimo, o jos išpažinėjai diskriminuojami ar kitaip žeminami.