10.1. Paskirtis
 
Užsienio kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos kurtiesiems ir neprigirdintiesiems paskirtis – apibrėžti specifinius užsienio kalbos kurtiesiems ir neprigirdintiesiems mokymo(si) vidurinėje mokykloje tikslus ir uždavinius, veiklos sritis, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį, pasiekimų vertinimo rodiklius.  
 
10.1.1. Dalyko kompetencijos
Pagrindinė užsienio kalbos dalyko ugdoma kompetencija yra komunikacinė kalbinė kompetencija, kuri reiškiasi atliekant kalbinę veiklą, apimančią sakytinę ir rašytinę recepciją (sakytinės kalbos ir rašytinių tekstų supratimą), sakytinę ir rašytinę sąveiką (bendravimą žodžiu ir raštu) ir sakytinę ir rašytinę raišką (sakytinių ir rašytinių tekstų kūrimą).
Komunikacinė kalbinė kompetencija susideda iš:
  • lingvistinės kompetencijos;
  • sociolingvistinės kompetencijos;
  • pragmatinės kompetencijos.
Lingvistinė kompetencija yra leksikos, gramatinių kalbos išteklių, semantinių kalbos raiškos variantų žinojimas ir gebėjimas jais operuoti atpažįstant ir kuriant taisyklingos formos frazes ir sakinius; gebėjimas suvokti ir perteikti prasmes; kalbos fonetinių elementų suvokimas ir raiška; rašybos ir skyrybos žinios ir gebėjimai.
Lingvistinę kompetenciją sudaro šios dalinės kompetencijos:
  • leksinė: žodyno žinios ir gebėjimai jį vartoti;
  • gramatinė: kalbos gramatinių išteklių išmanymas ir gebėjimas jais naudotis;
  • semantinė: gebėjimas suvokti ir kurti reikšmes;
  • fonologinė: kalbos garsų, žodžio sudėties, kirčio, intonacijos žinios ir tarimo gebėjimai;
  • ortografinė: gebėjimas suvokti ir produkuoti simbolius, iš kurių susideda rašytiniai tekstai;
  • ortoepinė: gebėjimas tinkamai ištarti žodžius pagal jų rašytinę formą.
Mokant kurčiuosius ir neprigirdinčiuosius mokinius, fonologinė ir ortoepinė kompetencijos neugdomos, nes programoje nenumatytas kalbėjimo gebėjimų ugdymas.
Sociolingvistinė kompetencija – žinios ir gebėjimai, susiję su socialine kalbos vartojimo sritimi ir apimantys kalbinius socialinių santykių žymeklius, mandagumo normas, tautos išmintį perteikiančius posakius, kalbos registro skirtumus, tarmę ir akcentą. Sociolingvistinė kompetencija tiesiogiai veikia visą kalbinį įvairių kultūrų žmonių bendravimą.
Kurtiesiems ir neprigirdintiesiems mokiniams prireiks skaitant suprasti vadovėlyje pateiktas mandagumo frazes, rašant vartoti kalbinių socialinių santykių žymeklius (pavyzdžiui, kreipiniai Mr, Mrs, Ms laiškuose ir pan.)
Pragmatinę kompetenciją sudaro diskurso kompetencija (gebėjimas jungti sakinius į sekas) ir funkcinė kompetencija (sakytinio diskurso ir rašytinių tekstų taikymas bendraujant). Pragmatinė kompetencija apima žinias ir gebėjimus tikslingai vartoti kalbos priemones remiantis žinomais scenarijais ir numatomais tarpusavio sąveikos modeliais.Ji taip pat apima gebėjimą kurti sklandų ir rišlų diskursą, atpažinti teksto tipus ir žanrus, vartoti ironiją ir parodiją. Pragmatinių gebėjimų ugdymą labiau nei lingvistinę kompetenciją veikia tarpusavio sąveikos patirtis ir kultūrinė aplinka.
Sociokultūrinė ir tarpkultūrinė kompetencijos. Sociokultūrinę kompetenciją sudaro žinios, gebėjimai ir egzistencinės kompetencijos, susijusios su skiriamaisiais kurios nors konkrečios visuomenės bruožais – kasdienio gyvenimo ypatybėmis, gyvenimo sąlygomis, tarpasmeniniais santykiais, vertybių sistema, kūno kalba, elgesio normomis, mandagumo konvencijomis ir pan. Tarpkultūrinė kompetencija – tai gebėjimas įžvelgti gimtosios ir kalbos šalies (ar šalių) kultūrų sąsajas ir tarpininkauti, gebėjimas atpažinti ir taikyti įvairias strategijas bendraujant su kitų kultūrų žmonėmis, įveikti santykių stereotipus. Tarpkultūrinę kompetenciją įgijusiu laikomas kalbos vartotojas, kuris bendravimą su kitos kultūros atstovais grindžia kitos kultūros, jausenos, galvosenos suvokimu. Ugdant tarpkultūrinę kompetenciją užsienio kalbų mokymas(is) grindžiamas vadinamuoju kultūrų dialogu. Kalbos mokymasis taip pat praturtinamas kitų kultūrų – ne vien tų, kurių kalbų mokomasi, – išmanymu, taip pat nuolatiniu kalbos šalies (ar šalių) kultūros gretinimu su gimtosios šalies kultūra. Taip suvokiamas gimtosios ir užsienio kalbos šalies kultūros (ar kultūrų) kontekstas. Mokymuisi atrenkamos užsienio kalbos šalies ir gimtosios šalies realijos, kurios yra suprantamos, aktualios ir priimtinos besimokančiajam. Dėmesys tarpkultūrinei kompetencijai turi įtakos visam užsienio kalbos ugdymo turiniui.
Strateginė kompetencija. Pagal „Bendruosius Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenis“ strategija – tai bet kuri organizuota, tikslinga ir reguliuojama veiklos forma, kurią individas pasirenka, kad atliktų reikiamą užduotį. Komunikacinių užduočių atlikimo strategijos susijusios su intelektinėmis kompetencijomis ir psichiniais procesais. Būtent jie kontroliuoja ir tvarko komunikacinius procesus. Tokia kontrolė reikalinga, pavyzdžiui, susidūrus su netikėtumais (tai gali būti temos pokyčiai), atsiradus komunikacijos trikdžiams (užmiršus, stokojant kompetencijos užduočiai atlikti, iškilus nesusipratimui dėl netikslaus suvokimo ar klaidos). Šiems sunkumams įveikti reikia įvairių kompensacinių strategijų, pavyzdžiui, performuluoti pasakymą, pakeisti vieną žodį kitu, paprašyti paaiškinimo ar pagalbos, pasitaisyti.

10.1.2. Bendrosios kompetencijos
Bendrosios kompetencijos yra reikalingos ne tik kalbinei, bet ir kitokiai veiklai atlikti. Mokantis užsienio kalbų yra ugdomos šios bendrosios kompetencijos (bendrosios kompetencijos čia apibūdinamos remiantis Bendruosiuose Europos kalbų mokymosi, mokymo ir vertinimo metmenyse (Vilnius, 2008) pateiktu bendrųjų mokinio kompetencijų aprašu):
  • deklaratyviosios žinios;
  • praktiniai gebėjimai ir praktinė patirtis;
  • egzistencinė (asmeninė) kompetencija;
  • mokėjimas mokytis.
Deklaratyviosios žinios yra patirties įgijimo ir formaliojo mokymosi rezultatas. Konkrečios kalbos besimokančiam žmogui labai svarbios yra faktinės žinios apie šalį ar šalis, kuriose ta kalba vartojama: svarbiausios geografinės, aplinkos, ekonominės, politinės šalies ypatybės, žinios apie vietas, asmenis, objektus, įvykius ir kt. Sociokultūrinės žinios yra tam tikros kalbinės bendruomenės socialinių ypatybių ir kultūros pažinimas. Mokantis kalbų, reikalingos žinios apie kasdienį konkrečios šalies (ar šalių) visuomenės gyvenimą, gyvenimo sąlygas, žmonių tarpusavio santykius, įsitikinimus, visuomenėje priimtas elgesio normas, vertybes, taip pat mokslo, technikos žinios. Deklaratyviosioms žinioms priskiriamos ir žinios, sudarančios vadinamojo tarpkultūrinio sąmoningumo pagrindą: tai žinios apie regioninę, socialinę ir kultūrinę užsienio kalbos šalies ir gimtosios šalies įvairovę.
Praktiniai gebėjimai ir praktinė patirtis suprantami kaip gebėjimas elgtis pagal priimtas normas, atlikti įprastus kasdienius gyvenimo, mokymosi, laisvalaikio veiksmus.
Egzistencinė (asmeninė) kompetencija suvokiama kaip mokinio individualių savybių (pavyzdžiui, tokių asmenybės bruožų kaip ryžtingumas, iniciatyvumas, drąsa, darbštumas, tikslų turėjimas, pasitikėjimas savimi ir kt.) ir nuostatų (atvirumas naujai patirčiai, motyvacija, dorovinės vertybės, įsitikinimai) visuma, nuo kurios priklauso ir kalbų mokymosi veikla.
Mokėjimas mokytis yra viena iš svarbiausių mokinio kompetencijų. Ši kompetencija paremta kitomis kompetencijomis ir suvokiama kaip mokėjimas ir nusiteikimas atrasti tai, kas padeda mokytis, t. y. savarankiškai įveikti mokymosi sunkumus, įžvelgti kalbos mokymosi galimybes ir jomis pasinaudoti. Mokiniui, mokytojo padedamam, ypač svarbu gebėti pasirinkti tinkamus mokymosi būdus: veiksmingai naudotis mokymosi situacijomis išlaikant dėmesį teikiamai informacijai, suvokiant galutinį užduočių tikslą, veiksmingai bendradarbiaujant pamokoje poromis ar grupėmis, aktyviai ir dažnai vartojant išmoktą kalbą. Svarbu gebėti pagal savo poreikius naudotis mokomąja medžiaga, mokytis tiesiogiai dalyvaujant komunikacinėje veikloje, suvokti savo, kaip mokinio, teigiamąsias ir neigiamąsias ypatybes, nusistatyti poreikius ir išsikelti tikslus, reflektuoti mokymosi veiklą ir rezultatus, pasirinkti strategijas ir veikimo būdus (mokymosi technikas) šiems tikslams siekti pagal savo asmenines savybes ir išgales, nustatyti savo sėkmės ir nesėkmės priežastis. Vidurinėje mokykloje pabrėžtinas mokinio gebėjimas savarankiškai planuoti, organizuoti, kontroliuoti (savikontrolė) ir vertinti savo mokymąsi (įsivertinimas). Veiksminga mokėjimo mokytis kompetencijos ugdymo priemonė yra Europos kalbų aplankas (EKA), ne tik teikiantis mokytojui ir mokiniui informaciją apie užsienio kalbos (ar kalbų) mokymąsi ir mokėjimą, bet ir suteikiantis galimybę įsivertinti mokymosi rezultatus sėkmingam tolesniam mokymuisi.
Ugdantis kalbinę komunikacinę kompetenciją ir plečiantis mokinio kalbos ir kultūros patirčiai, visų kalbų, kurių mokinys mokosi, gebėjimai susilieja į vieną bendrą daugiakalbystės kompetenciją. Veiksminga daugiakalbystės skatinimo priemone laikomas Europos kalbų aplankas. Juo naudojantis galima aiškiai ir suprantamai fiksuoti įvairią kalbų mokymosi ir tarpkultūrinę patirtį.

10.1. 3. Vertybinės nuostatos
Užsienio kalbos mokymasis sudaro prielaidas ugdyti ir mokinio asmenybę. Besiplečiantis kitokios gyvensenos, mąstysenos ir jausenos pažinimas turi padėti įveikti savąjį ego- ir etnocentrizmą. Kitos kultūros pažinimas ir gretinimas su gimtąja sudaro sąlygas kultūrinei savimonei plėtotis.
Mokantis užsienio kalbos ugdomos šios vertybinės nuostatos:
  • tvirumas kalbai ir jos atstovaujamai kultūrai;
  • nusiteikimas plėtoti kultūrinę savimonę suprantant kitokį mąstymą, kultūrą, gyvenseną, jauseną, gretinant užsienio kalbą ir kitų tautų kultūrą su gimtąja;
  • noras ir nusiteikimas mokytis užsienio kalbų ir pasirengti gyventi daugiataučiame, daugiakultūriame ir daugiakalbiame pasaulyje;
  • nusiteikimas ugdytis savarankiškumą ir kūrybingumą;
  • nusiteikimas bendrauti ir bendradarbiauti, ugdytis sėkmingai komunikacijai būtinas normas ir vertybes: gebėjimą klausytis pašnekovo ir suprasti jį, toleranciją, diskusijų kultūrą.