10. Aktualumas, samprata, tikslas ir uždaviniai
 
10.1. Aktualumas. Komunikavimo gebėjimai vieni svarbiausių informacinėje visuomenėje gyvenančiam žmogui. Todėl atsiranda poreikis šiuos gebėjimus lavinti visame ugdymo procese. Kalbinės komunikacijos mokoma gimtosios ir užsienio kalbų pamokose, tačiau to neužtenka šiems gebėjimams išugdyti, kad jie taptų mokymosi visą gyvenimą įrankiu.
10.2. Samprata. Komunikavimo kompetencija šiandien suprantama kaip kalbinių, regos, bendravimo, technologinių ir socialinių gebėjimų visuma. Komunikavimo procesas apima adresantą, kuris kuria ar perduoda tekstą („tekstas“ suprantamas plačiąja prasme: tiek žodinis, tiek nežodinis), ir adresatą, kuris suvokia tekstą. Komunikacijos procesas vyksta konkrečiomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso perduodamos informacijos pobūdis, komunikacijos proceso dalyvių elgesys, informacijos suvokimas ir atsakas į ją. Komunikacija apima įvairias žmogaus veiklos sritis: perduodamų idėjų formulavimą, kodavimą ir perdavimą; priėmimą, iškodavimą ir suvokimą.
10.2.1. Adresanto perduodamas pranešimas yra veikiamas jo tikslų, pažiūrų, žinių, patirties, jausmų. Pranešimas, turintis konkretų turinį, struktūrą, formą ir stilių, tai tam tikra mintis (prasmė), užkoduota ir siunčiama adresatui. Adresato suvokimą veikia jo paties dėmesys, tikslas, žinios, pažiūros, jausmai. Grįžtamoji informacija, t. y. adresato vizualinis ar žodinis atsakymas, skatina adresantą koreguoti pranešimo stilių, struktūrą ar turinį. Komunikavimo kompetencijos esmę sudaro gebėjimas suprantamai perduoti ir priimti pranešimus, juos suprasti, analizuoti ir tinkamai atsakyti.
10.2.2. Komunikacija gali būti vieša ir privati. B. E. Bradley komunikaciją skirsto pagal bendraujančiųjų skaičių:
  • masinė (radijas ir televizija, internetas, vieši disputai ir pan.);
  • organizuota (žmonės susirenka turėdami specialų tikslą: pamoka, paskaita, mitingas ir kt.);
  • grupinė (grupėje sprendžiama problema diskusija, debatai, forumas ir pan.);
  • tarpasmeninė (dalijamasi nuomonėmis 3–5 žmonių grupelėje);
  • asmeninė (bendrauja du žmonės).
10.2.3. Komunikacijos pobūdis visada susijęs su komunikacine situacija, kuri gali būti formali (arba oficiali) ir neformali (arba neoficiali). Pranešimo tikslai, turinys, struktūra ir forma priklauso nuo komunikacinės situacijos, adresato ir priemonių.
10.2.4. Mokymasis yra socialinė veikla, kurios didžioji dalis yra komunikavimas. Mokiniai mokosi mokytojo ir vieni kitų, dalijasi patirtimi, keičiasi nuomonėmis, diskutuoja. Kartu aptardami, kaip suprato nagrinėjamų šaltinių informaciją ir idėjas, jie pasitikrina savąjį suvokimą ir supranta, kad mokymasis kartu su kitais yra asmeniškai vertingas. Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažinti įvairius komunikavimo būdus, pasirinkti tinkamiausius, stengtis optimizuoti bendravimą, siedamas mokymosi veiklą su individualia mokinių patirtimi ir įvairiais kontekstais (buitiniu, socialiniu, kultūriniu). Komunikacinė veikla ir mokomoji medžiaga turėtų būti pakankamai susijusi su visu mokymosi kontekstu ir aktuali.