81.1. Bendrosios nuostatos.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikslus ir uždavinius, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį, pateikti orientacines ugdymo veiklas.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo mokykloje paskirtis – suteikti mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros (kultūros) pagrindus, būtinus mokinio moralinei, kultūrinei, tautinei bei pilietinei brandai. Lietuvių kalbos ir literatūros teikiami humanitarinės kultūros pagrindai mokiniui yra reikalingi tam, kad jis gebėtų savarankiškai mąstyti ir apsispręsti, siektų asmeninio gyvenimo prasmės, ateityje kartu su kitais atsakingai kurtų valstybės kultūrinę bei politinę tikrovę. Lietuvių kalba ir literatūra ugdo kūrybingumą ir vaizduotę, stiprina asmens ir tautos kūrybines galias, padeda susiformuoti vertybines ir estetines nuostatas.

Lietuvių kalbos ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas perduoda mokiniams Lietuvos pasakojimą – tautinei ir pilietinei bendruomenei svarbius ženklus, vaizdinius, idėjas, vertybes, „bendrąsias vietas“, idealus – ir taip užtikrina tradicijos tęstinumą, stiprina asmens tapatybę ir jungia įvairios kilmės mokinius į solidarią Lietuvos visuomenę. Šis mokomasis dalykas apima ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis Lietuvoje kurtus tekstus, atskleidžia jų sąsajas, parodo Lietuvos kultūros tradicijos įvairovę ir daugiabalsiškumą. Kartu jis atveria mokiniams Europos kultūros tradiciją, supažindina su Europos kultūros svarbiausiais ženklais ir vaizdiniais, atskleidžia jos antikines ir krikščioniškąsias ištakas. Jis padeda atrasti, patirti, išgyventi, suprasti literatūrą kaip kalbos meną.

Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas atveria mokiniams pamatines dorybes ir skatina jomis grįsti savo gyvenimą, ugdytis sąžiningumą, orumą ir savigarbą, atsakomybę už viešą žodį ir veiksmą. Mokiniai ugdosi pilietinę poziciją, gebėjimą atpažinti propagandą, manipuliavimą žodžiais ir vaizdais.

Išskirtinę mokomojo dalyko paskirtį lemia kalbos ir literatūros kaip žodžio meno ypatinga ugdomoji reikšmė. Kalboje slypi šimtmečiais kurtas tautos pasaulis: bendruomenės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožai, dorinės nuostatos, būdo savybės, istorinės patirtys ir gyvenimo išmintis. Todėl norint suprasti savo tautos, savo pilietinės bendruomenės kalbą nepakanka suvokti jos sistemą, išmokti gramatikos ir taisyklingos vartosenos, bet reikia būti sąmoningu kūrybinio, dvasinio proceso dalyviu. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas turi padėti mokiniui tokiu dalyviu tapti.

​​